APIE DINGIMĄ DINGIMO LABUI

“Iš kaimelio Eiršyre, Pietvakarių Škotijoje, kilęs A. Stimpsonas 2001- aisiais persikėlė gyventi į Londoną, kur greitai įsiliejo į klestinčios gėjų bendruomenės gretas. Įsidarbinęs sumuštinių parduotuvėje, A. Stimpsonas netrukus susirado ir gyvenimo draugą – 44-erių Juaną Gomezą. Šis partneris buvo užsikrėtęs ŽIV.
2002-ųjų pavasarį škotas ėmė jausti galvos skausmus ir nuolatinius negalavimus, todėl nusprendė pasitikrinti dėl ŽIV. (…) Tų pačių metų rudenį specialistai pranešė liūdną žinią: jo kraujyje rasta ŽIV antikūnių, vadinasi, jis yra užsikrėtęs virusu.
Šis verdiktas priblošlė jaunąjį škotą. Jis puolė į depresiją, ėmė galvoti apie savižudybę, interneto puslapiuose pradėjo rinkti informaciją apie eutanaziją.
Nors kelis mėnesius vyras skundėsi medikams prasta kūno ir psichikos sveikata, jį tikrinę specialistai tvirtino, kad organizmo imunitetas nėra nusilpęs ir ŽIV virusas bent jau neprogresuoja AIDS link.
 2003-ųjų spalį A. Stimpsonui medikai pasiūlė atlikti išsamesnius ŽIV tyrimus.
Gauti rezultatai iš vėžių išmušė ir škotą, ir jo gydytojus: tyrimai rodė, kad jo organizmas švarus, ŽIV jame nebeliko.
(…) “Kas žino, galbūt manyje slypi raktas, kaip galima surasti priešnuodį nuo AIDS. 35 milijonai žmonių visame pasaulyje yra ŽIV nešiotojai. Jei kuo nors galiu padėti, esu pasiryžęs tai padaryti” – garantavo A. Stimpsonas.
Tačiau kol kas vyro žodžiai labai skiriasi nuo jo darbų.
Po išskirtinių interviu dviem laikraščiams, už kuriuos jis gavo mažiausiai 40 tūkstančių svarų sterlingų honorarą, škotas visiškai dingo iš akiračio, nepaisydamas gausybės autoritetingų medikų maldavimų.”1
Šioje citatoje, ko gero, galima rasti visus pagrindinius dingimo kultūrai būdingus elementus – organinį kūną, kūniškumo ir su juo susijusias transgresijos, transformacijos, mutacijos sąvokas, mirties ir nemirtingumo motyvus, dingimo\atsiradimo - paslapties\stebuklo fabulą ir visa tai įrėminančią ar apibendrinančią mediją. Kodėl dingimo kultūros? Galbūt todėl, kad dingimas šiuo atveju skleidžiasi ne tiek  “tiesos\netiesos” kontekste, kiek specifinėje kultūrinėje terpėje, kurioje modeliuojami ir (at)kartojami dingimo aktai tampa prasmiškai esminiais tokios kultūros funkcionavimo elementais.
Šiame kontekste paslėptis\dingimas kultūrai tampa tokie svarbūs, kad su tam tikromis išlygomis visą kultūrą galima apibūdinti kaip dingimą. Tokiu būdu išnykimas reikalingas kaip naujos veiklos sąlyga. Išnykimas – etiškai dviprasmiškas, tačiau ir vienijantis ryšys, per kurį realizuojamas nesančios ar negalinčios egzistuoti kultūros tęstinumas.

Kam teko būti šaltose lavonų saugyklose, kuriose saugomos organinės atliekos, kažkada buvusios gyvais kūnais, tas patyrė nenusakomą įspūdį. Į atėjusįjį nuo lentynų ir gultų sužiūra šimtai medinių, nematančių žvilgsnių, padvelkia lėkšta lavoniška tuštuma… Tačiau tuo pat metu šie kūnai, rodos, laukia ženklo, mosto, ir tuoj sujudės, prakalbės. Dingimo kultūroje tai yra įmanoma. Pastarojoje atgaivinamos nuolaužos, figūrų fragmentai ar deformuoti kūnai, kuriuos galima priskirti tiek pavienių bepročių ar pusdievių psichikai, paklūstančiai mirties kaip puvimo kultūrai, tiek dingimą\atsiradimą reaktualizuojantiems diskursams.2 Juose tampa svarbus kūno kaip organinės ir mediatyvios sistemos inkorporavimas į dingimo sistemas (ar atvirkščiai), suskaidant kūno funkcionalumą į daugybę mediatyvių ir diskursyvių, mintančių viena kita subtaktikų. Šiame kontekste ir mirtis veikia ne kaip organinė ir funkcinė asmenybės pabaiga, tačiau kaip naują mediacinį atsiradimą per dingimą generuojantis agentas. Galima sakyti, kad mirties sąvokatiesiogiai ir konceptualiai atsiejama nuo savo apibrėžties.
Kultūra turi ir statišką, ir dinamišką dimensiją. Tai yra nuolat kintantis simbolinės komunikacijos būdas. Augantis kultūros kompleksiškumas ir heterogeniškumas, dingimo praktikos ir virtualių, “svetimų” elementų inkorporavimas ne stabdo, bet skatina visuomenės plėtotę. Tokioje dingimo kultūros visuomenėje panašumo jausmą generuoja ne įsivaizduojami kraujo ryšiai, bet simbolinės dingusiųjų komunikacijos procesai. Pastarojoje dingimas adekvatus socialinės organizacijos būtinybei. Čia asmenybė vertinama tiek, kiek nesanti tampa panaši į socialinį tipą, kuris yra šios bendruomenės idealas. Taip dingimas sukuria atitinkamą atsiradimo formą.

Pedro Almodovaro filmo “Pasikalbėk su ja” herojų intersubjektyvius santykius konstituoja gili koma kaip nauja komunikatyvi erdvė. Žinoma, filme esame pastatomi į herojų, esančių “šiapus” komos asmenybinę\socialinę perspektyvą, tačiau jei būtų sukurtas filmas iš gilios komos vidaus laiko perspektyvos, tai ir galėtume daugmaž kalbėti apie dingimo diskurso esmę. Kita vertus, šiuo konkrečiu atveju – gili koma ir pabudimas neturi tokios sensacinės teleologijos. Dingimo kultūra skleidžiasi panašioje “nepažinioje” diskursyvioje erdvėje, tačiau jai nėra būtini, ar netgi nėra pageidaujami konkretūs organiniai mirties įrodymai ar net konkretus kūnas. Nors pastarojo idėja turi dalyvauti kaip svarbus jungiamasis dingimo\atsiradimo medijos trukmėje elemetas.  

(…) “Sanju Bhagato iš Indijos pilvas dar visai neseniai buvo taip išsipūtęs, kad jis atrodė kaip paskutinį mėnesį nėsčia moteris. Keistas spaudimas pilve buvo toks didelis, kad vyras vos galėjo kvėpuoti. 36 metų S. Bhagatas prisipažino nuo pat vaikystės jausdavęs keistą galvos svaigimą, o naktimis sapnuodavęs painius filosofinius pokalbius apie dingimo esmę su paslaptingu beveidžiu savo antrininku.
Aplinkiniai pastebėdavo neįprastai didelį pilvą, bet vyras stengdavosi į tai nekreipti dėmesio. Tačiau vieną dieną į šio indo namus milžinišku greičiu atlėkė medikų automobilis. Gydytojai nusprendė, kad S. Bhagato pilve užaugo neįprastai didelis auglys, ir nusprendė jį operuoti.
Tai, ką chirurgai išvydo prapjovę S. Bhagato pilvą, pribloškė net visko mačiusius specialistus.
“Mano nuostabai ir siaubui, šio vyro pilve galėjau paspausti kažkam ranką”, - pasakojo S. Bhagatą operavęs gydytojas Ajay Mehta.
Neeilinę dieną ligoninėje prisiminė ir kitas gydytojas.
“Daktaras Mehta įkišo rankas į prapjautą pilvą ir pasakė užčiuopęs daug smulkių kaulų, - pasakojo  medikas. – Pasirodė viena galūnė, kita. Paskui pamatėme genitalijas, plaukus”.
Medikai greit suprato vyro pilve radę pusiau susiformavusią kitą gyvybę. Ji turėjo rankas, kojas, lyties organus ir netgi nagus. Veidas dar tik buvo pradėjęs formuotis.
Chirurgai iš S. Bhagato pilvo pašalino jo brolį dvynį. Po operacijos šio gyvybė iš karto nutrūko.
(…) Tačiau kaip tai įvyko?
Taip atsitinka, kai motinos gimdoje, ankstyvoje nėštumo stadijoje, vienas vaisius dėl dar nežinomų priežasčių įsiskverbia į kitą. Toks parazituojantis organizmas brolio ar sesers kūne gali išgyventi net po gimdymo, nes, kaip ir visi kūdikiai, maitinasi per jų nešiotojo kraują ir smegenis.”3

Kai kurie paranormalių reiškinių, ypač kelionių už kūno ribų, tyrinėtojai spėja, kad žmogaus kūne egzistuoja toks pats realus antrininkas, tik sudarytas iš “subtilesnės” nei kūnas materijos. Šie antrininkai gali palikti kūną ir pergyventi pastarojo mirtį. Kitaip sakant, daugelis sutaria dėl to, kad egzistuoja tam tikra “dvasia” po fizinio kūno mirties.
Kai kurie tyrinėtojai dingimo taktikas vadina “asmenybės projekcijomis” – tam tikru asmenybės funkcionavimo tiek prieš, tiek ir po mirties, aktu. Daugelis, patyrusių virtualų atsiskyrimo nuo kūno potyrį kalba apie savotišką “sidabrinę medijos giją”, jungiančią fizinį kūną ir jo antrininką. Ši gija gali būti maždaug “metalinio dolerio pločio” ir tęstis iki siūlo plonumo.

Sąmoningumo po mirties galimybė atmetama ne todėl, kad kertasi su klinikiniais duomenimis, bet todėl, kad kertasi su mokslinių teorijų žaidimo taisyklėmis. Kaip bebūtų, turėtume kalbėti ne apie tikrovę ar tiesą, bet apie aktualių modelių, organizuojančių pasaulio stebėjimą ir refleksiją, reprezentaciją. 4 Tačiau reprezentacija, kaip globalios žiniasklaidos prerogatyva, kurios erdvėlaikyje formuojamos ir mokslinių teorijų žaidimo taisyklės, negali baigtis ir paklusti minėtų taisyklių rinkiniams, ji gali nutrūkti, tačiau tuojau pat gali būti atkurta iš naujo ir retransliuojama nuo bet kurios pasirinktos vietos.

 Dingimas gali būti orientuotas į kūną, iš kūno; kūnas gali būti orientuotas į dingimą. Dingimas,kaip viena medijos saviįsteigos finkcijų, pakeičia daikto ar asmenybės genetinę idėją, pagal kurią ji buvo atkuriama. Asmenybė įspaudžiama į nebuvimo kultūrą, kurioje kiekvienas individas gali ją atkurti, papildydamas menamomis savybėmis ir įvykiais. Tačiau dingimo kultūra negali būti visiškai aiški, nes nėra taisyklių, ką ir kaip saugoti, ką fiksuoti. Ji yra už save platesnio vaizdinio griaučiai, nes kažkada dalyvavo gyvenimo ir gamtos vyksme, kur turėjo tikėjimų, papročių ir gyvenimiškąją aplinką.

Dingimo kultūra susideda iš tokių aktų, kur veikimo kaip nebuvimo priemonė koncentruoja skaitmeninį neo-archetipinį vaizdinį. Dingimas arba pseudo-išnykimas ir yra kultūros atsinaujinimai, tam tikri grįžimai prie pirmykščių vaizdų. Todėl dingimo žmogus nebijo išnykti, nesaugo paskirtį praradusių daiktų, nes jie nėra paskutiniai, beveik nieko nesimbolizuoja, o yra aktai arba aktų priemonės. Priešingai, toks žmogus stengiasi išnykti arba net užbėgti organiniam egzistavimui už akių tam, kad paliktų kuo lankstesnę ir talpesnę savo formą užpildančiai medijos substancijai. Pastarosios tuštuma tampa aktyvi tik įgavusi tam tikro kolektyvinio-asmenybinio kūno pavidalą. Ūmi laiko tėkmės nuojauta, betarpiškų lūkesčių legitimacijos poreikis suformuoja entropiškus žmones, “išnykstančias” asmenybes, kurie savo entropiją “įkrauna” ir prikelia sociokultūrinių dingimų praktikomis.

Atrodo, senosios mitinės būtybės, mažai besipriešindamos, atsidūrė chaoso lygmenyje, nesukultūrintoje skaitmeninėje teritorijoje. Atrodo, kad dingimo kultūroje empirinį mintijimą pakeitė universalesnis. Dingimo kaip kultūrinio fenomeno išplėstos žmogaus ribos pareikalavo naujų įasmeninimų bei neo-mitinių vaizdinių. Todėl kai kurių kultinių asmenybių savybės, atitinkančios pakitusią dingimo kultūros praktiką, antropomorfizuojamos pakartotinai, dar kartą perkeliamos į šiuolaikinių šventraščių bei šventųjų gyvenimų siužetus, pakartotinai (at)gauna veidus bei žmonių vardus. Nereikėtų manyti, kad šiuolaikinių medijos šventųjų gyvenimai ir jų istorijos yra ištisai primetamos ir suprogramuojamos ir neatitinka tam tikro vidinio poreikio.
Ne vieno dingimo kultūros tyrinėtojo pastebėta, kad dingusiųjų garbinimas, su jais susijusios tinklo ir kitų medijų apeigos turi gana kasdieniškų tikslų – primena sutarčių sudarymą bei pasikeitimą gėrybėmis.

Dingimas neatsiranda iš nieko. Šiame kontekstualiame procese atsispindi stiprus išlikimo instinktas, pastangos savo praktinei veiklai suteikti universalesnių motyvų. Jis aktyvizuojasi tik tada, kai dingstama būtent dingimui aktyvių zonų labui. Dingimas aktyvizuojamas ir aktualizuojamas žiniasklaidos trukmėje  (medijos apvaldytoje psichosocialinėje Bergsoniškoje durée).
Dingimas yra būdas suvokti ir valdyti erdvę, kuri virtualios kultūros žmogaus suprantama kaip nevienalytė, turinti begalę krypčių. Todėl dingimo sukuriama “tuštumos” aplinka yra vienaip ar kitaip sakralizuojama, ženklinama ir tai išreiškia žemiškus, socialinius dalykus, bendruomenės įsipareigojimus ir įpareigojimus. Taip žmonių dėmesys nukreipiamas į minėtas dingimui ypač jautrias zonas. Tai dingimo suverenumo suvokimas specifiniame medijos erdvėlaikyje. Dingimas yra dviprasmiškas - jo galia pasireiškia tam tikroje (virtualioje) teritorijoje, transliacijoje, žiniasklaidos trukmėje, iš kurios iškeltas ar ištrintas, palaipsniui netenka savo galių.

Dingimą apibrėžia trys funkciniai lygmenys. Visų pirma tai funkcija, susijusi su katalikų tikėjimo praktika.5 Be krikščionybės tokių dingimo kultūros formų paprasčiausiai nebūtų, išnykimo kultūros virtualizavimas ir reaktualizavimas vyktų kokia nors kita linkme. Tačiau, be jokios abejonės dingimo kultūrą veikė ir kur kas senesnis funkcinis lygmuo, susijęs su archajine magijos ir alchemijos mąstysena, mitinėmis ir ribinėmis būtybėmis, kurios medijoje prikabinamos prie vieno ar kito siužeto. Trečiasis – meninis estetinis lygmuo ypač iškyla dabar, kada degraduoja bendruomeninė pasaulėžiūra, o kultūra imama suvokti kaip bet kokioms dingimo ir išnykimo (anti)formoms  atvira trukmė.

Šiame kontekste išnykimas kultūrai tampa toks svarbus, kad su tam tikromis išlygomis visą kultūrą galima apibūdinti kaip dingimą. Tačiau pastarasis nėra visiškai tapatus mirties kultūrai. Tokiu būdu išnykimas tampa reikalingas kaip naujos veiklos sąlyga. Išnykimas – etiškai dviprasmiškas, tačiau dažnai kultūrą vienijantis ryšys, per kurį realizuojamas nesančios ar negalinčios egzistuoti kultūros tęstinumas.

Kęstutis Šapoka